Jobo 29

₂„O, kad būčiau kaip kadaise, praėjusiais mėnesiais,

kaip dienomis, kai Dievas mane globojo!

₃Kai švietė jo žibintas virš mano galvos,

ir jo šviesoje ėjau per tamsą;

₄kai buvo mano žydėjimo dienos,

ir Dievas saugojo mano palapinę;

₅kai Visagalis dar buvo su manimi,

ir mano vaikai dar supo mane;

₆kai mano kojos būdavo plaunamos piene,

ir iš uolos tekėjo aliejaus srovės!

₇Kai eidavau pro miesto vartus

užimti savo vietos aikštėje,

₈jauni vyrai pamatę mane duodavo kelią,

o senieji pakilę stovėdavo.

₉Kilmingieji liaudavosi kalbėję,

rankomis užsiimdavo burnas.

₁₀Didžiūnai pritildavo,

liežuviai lipdavo jiems prie gomurio.

₁₁Išgirdę apie mane žmonės mane laimino,

mane pamatę žmonės mane gyrė,

₁₂nes gelbėjau vargdienį, kuris šaukėsi pagalbos,

ir našlaitį, neturintį kas jam padėtų.

₁₃Mirdami žmonės mane laimino,

aš džiuginau našlės širdį.

₁₄Teisumu vilkėjau, ir jis mane gaubė,

teisingumas buvo mano apsiaustas ir turbanas.

₁₅Tapau aklojo akimis

ir luošojo kojomis.

₁₆Beturčiui buvau tėvas,

nepažįstamo žmogaus teises gyniau teisme.

₁₇Nedoram žmogui iltis nudaužiau,

priverčiau jį grobį iš nasrų paleisti.

₁₈Tada sakydavau: ‘Mirsiu savo lizde,

savo dienas padauginsiu kaip smėlį.

₁₉Mano šaknys siekia vandenį,

ant mano šakų krinta rasa visą naktį.

₂₀Mano jėgos atnaujintos,

mano rankose – nuolat naujas lankas’.

₂₁Žmonės klausydavosi manęs ir laukdavo,

tylėdami priimdavo, kai jiems patardavau.

₂₂Man baigus kalbėti jie neturėdavo, ką sakyti;

tarsi rasos lašai krisdavo ant jų mano žodis.

₂₃Jie laukdavo manęs kaip lietaus,

tarsi vėlyvuosius lietus gėrė mano žodžius.

₂₄Šypsodavausi jiems, ir kai netekdavo pasitikėjimo savimi,

mano veido šypsena jiems suteikdavo jėgų.

₂₅Buvau jų vadas ir rodžiau jiems kelią,

vedžiau juos kaip karalius savo karines pajėgas

ir guodžiau liūdinčius.